Maži žingsniai, dideli atradimai...

Žinot tą jausmą, kai nori pasidalinti kažkuo gražiu, bet vis pritrūksta laiko?.. O tada tas „kažkas“ taip šildo vidų, kad galiausiai nebesusilaikai. Tai va – šiandien dalinamės vienu ypatingu atsiliepimu iš mūsų partnerės, nuostabios mentorės Astos Girnienės, apie dvi nepaprastas merginas – 10 pm klasės mokines Vestą ir Viktoriją.

Šios dvi mokinės praktiką atliko Audiosensorinėje bibliotekoje. Ir nors gal skamba paprastai – „praktika bibliotekoje“ – jų patirtis buvo tikra kelionė. Su drąsos paieškomis, augimu, mažais iššūkiais ir dideliais laimėjimais.

Asta rašo:

„Abi mergaitės – nuostabios. Tai pirmosios mokinės, kurios sutiko skaityti viešai renginiuose. Ir ne bet kaip – skaityti pjeses, su intonacija, kaip teatre. Vesta buvo ta, kuri išdrįso pirma. Ir atsivedė Viktoriją. Viktorija pradžioje skaitė tyliai – kaip dažnai jaunimas, bijodama, kad bus neišgirsta... O mes juk dirbam su žmonėm, kurie sunkiai girdi. Bet ji perlipo per save. Paskutiniuose skaitymuose – skaitė garsiai, aiškiai, gražiai. Ir visi tai pastebėjo. Buvo daug pagyrų. Tai ne šiaip smulkmena – tai tikras proveržis.“

Tokios žinutės – tikras įkvėpimas. Merginos ne tik padėjo renginiuose, skaitė kartu su teatro aktoriais, bet ir nuoširdžiai ruošėsi – skaitė namuose, gilinosi, stengėsi. Ir visą tai darė su begaliniu geranoriškumu ir atsakomybe.

„Vesta – jos pareigos jausmas, pažadų laikymasis, noras padėti – tiesiog stulbinantis. Žaviuosi. Abi jos – mano atradimas“, – rašo Asta.

Mes irgi žavimės.

Vesta, Viktorija – ačiū, kad savo pavyzdžiu įkvepiat kitus. Kad rodot, jog drąsa atsiranda veikiant, kad perlipus per save galima išauginti sparnus.

Ir dar kartą – ačiū Astai, kad pasidalino. Ir kad su tokia meile priima mūsų mokines.